Labas!

Tūkstančius kartų vis pamąstydavau, kad reikėtų pradėti rašyti internetinį dienoraštį. Vien todėl, jog rašymas į sąsiuvinį man atrodo per lėtas ir per daug suvaržantis procesas, o neramiai tyvuliuojančius minčių ežerus labai stipriai norisi kur nors išlieti.

Esu aš sudėtingas žmogus. Nesakau to norėdama pasigirti, nesakau ir tam, kad save sumenkinčiau. Šis teiginys - tai to, kas esu, apibendrinimas. Ir jei prieš gimstant kas nors būtų leidęs man rinktis, būčiau be jokių dvejonių savo esybe pasirinkusi buvimą per daug nemąstanču, tačiau einančiu per gyvenimą atviromis akimis bei laisvomis patyrimui rankomis žmogumi. Tačiau deja, kad ir kaip to kratyčiausi, bėgčiau, vengčiau, didžioji dalis gyvenimo vyksta mano galvoje. Ten vyksta teismo salių verti konfliktai su savimi, yra patiriamos didžiausios laimės akimirkos ir išliejamos karčiausios ašaros.

Taip jau yra.
Ir tik visai neseniai pradėjau draugystę su pačiu svarbiausiu žmogumi mano gyvenime - pačia savimi.